15/10/2026
Kiekvienoje didesnėje organizacijoje atsiranda bent vienas toks projektas. Jis vėluoja jau trečius metus, reikalauja dvigubai daugiau resursų, nei buvo planuota, o pradinė idėja seniai nebeatitinka rinkos realybės. Ir vis dėlto vadovų susirinkimuose visi toliau rimtais veidais aptarinėja jo rizikų valdymo planą, tvirtina papildomus biudžetus ir atnaujina skaidres. Įdomiausia, kad privačiuose pokalbiuose tie patys žmonės puikiai supranta: šitas traukinys važiuoja tiesiai į prarają. Bet kai reikia tai pasakyti garsiai, kažkodėl visi nutyla. Nes ištarti „stop“ pasirodo gerokai sunkiau nei patvirtinti dar vieną biudžetą.
Psichologijoje ir finansų valdyme šis reiškinys turi pavadinimą – negrįžtamųjų sąnaudų klaida (sunk cost fallacy). Kuo daugiau laiko, pinigų ir savo autoriteto investuojame į idėją, tuo sunkiau pripažinti, kad ji nepasiteisino. Juk kažkas tą projektą inicijavo, kažkas jį gynė, kažkas pažadėjo rezultatus. O dabar reikėtų atsistoti ir pasakyti: „Mes suklydome.“ Deja, daugelyje organizacijų toks sprendimas vis dar atrodo kaip asmeninis pralaimėjimas, o ne racionalus verslo žingsnis. Todėl kartais pasirenkama toliau leisti įmonės pinigus, kad tik nereikėtų pripažinti to, ką visi jau seniai supranta.
Užuot pagaliau uždarę projektą, kuris nebeturi ateities, pradedame jį „reanimuoti“: keičiame pavadinimus, užsakome dar vieną auditą, samdome konsultantus, perkeliame atsakomybę kitoms komandoms. Tik didžiausia žala čia net ne iššvaistyti pinigai. Tai talentingi, pavargę žmonės, kurie mėnesių mėnesius stengiasi išgelbėti tai, kuo patys jau nebetiki. Jie rengia ataskaitas, pristato rezultatus, ieško naujų sprendimų, nors puikiai mato, kad projektas atsidūrė aklavietėje. Ir kai organizacija nuolat reikalauja rodyti progresą ten, kur jo iš esmės nėra, ilgainiui prarandamas ne tik žmonių entuziazmas, bet ir pasitikėjimas vadovų sprendimais.
Gebėjimas laiku, be panikos ir kaltųjų paieškos uždaryti tai, kas neveikia, man atrodo, yra vienas aiškiausių organizacinės brandos požymių. Juk lyderystė nėra vien gebėjimas inicijuoti naujus projektus, įkvėpti komandą ir pristatyti ambicingus planus. Kartais ji reiškia kur kas nepatogesnį sprendimą – pripažinti, kad ankstesnė prielaida nepasiteisino, ir pasakyti: „Stojame. Šita kryptimi toliau nebeiname.“ Nes mokytis iš klaidų galime tik tada, kai nustojame apsimetinėti, kad jų nebuvo.
O kaip jūsų patirtyje – ar organizacijose lengva ištarti „stabdome“, ar vis dar saugiau investuoti į iliuziją, kad viskas kažkaip išsispręs?
